Tai vienas labiausiai mėgstamų egoistiškų kepinių. Ar kepame mažą, ar didelę, jos likimas dažniausiai tas pats – noro dalintis su kitais tiesiog nėra. Todėl krepšelių reikia kepti kiek įmanoma daugiau, o kremo gaminti kuo gausiau. Kartais net norisi, kad jis tekėtų per kraštus, bet tai jau būtų egoizmas be visiškai jokios disciplinos.
Sviestas
Migdolų miltai
Kvietiniai miltai
Vanilė
Cukrus
Druska
Kiaušiniai
Trapios tešlos krepšeliai. Tartaletės rūmų pamatas. Tinkamai iškeptas jis būna tvirtas, bet trapus. Griebiame iš šaldytuvo sviestą, kabinam šaukštais migdolų miltus. Tą patį šauktą nukreipiame ir tradicinių miltų maišelio link. Per daug neįsibėgėjame. Susirandame vanilės, cukraus ir druskos. Visus šiuos ingredientus supažindiname tame pačiame katile. Susipažinę jie labai susidraugauja ir vieningai pareiškia, jog pabaigtuvėms kažko trūksta – kiaušinių. Įmušam ir juos. Maišome, minkome iki vientisumo. Pavyko? Tuomet kočiojame ir formuojame krepšelius. Kuo daugiau – tuo geriau.
Migdolinis kremas. Jo niekada nebūna per daug. Turiu prisipažinti, kad kartais pagaunu save skrajojant mintyse… o kas, jei tartaletė su kremu būtų tik iš kremo? Mmm… O realybėje viskas vyksta taip: tas pats šaukštas, tie patys migdolų miltai. Vėl sviestas, daugiau kiaušinių. Finalinis akcentas – lašelis paprastų miltų. Viską išsukame į vientisą grietinės tirštumo masę.
Panirę pataluose pagardai. Tai improvizacijos, arba vaisių skyrelio turinio klausimas. Suformuotas tartaletės krepšelis užpildomas migdoliniu kremu (kurio ko gero norėsite kuo daugiau). O kad tikrai nebeliktų jokios neperpildytos vietos drąsiai ant viršaus dedame šviežias slyvas, arba cukruotus rabarbarus, arba…
Pašauname. 110 °C. Nuostabiai kvepia, nuostabiai keičia spalvą, artėja skoningai rusvos link. Metas įvertinti rezultatą. Skanaus!
Maža gudrybė: naudokite tik šaltą sviestą.
Prenumeruokite ir gaukite - 10% nuolaida!
Prenumeruokite ir gaukite
- 10% nuolaida!
